Konferencijos     Konferencija: Vadovo sėkmės receptas - emocinis intelektas

Emocijos – vertingas informacijos šaltinis


Į Žmogaus studijų centro organizuotą konferenciją „Vadovo sėkmės receptas – emocinis intelektas“, vykusią gegužės 30 d., susirinkę apie 150 įvairių kompanijų darbuotojai ir vadovai ne tik mokėsi suprasti emocijų svarbą, sėkmingai jas naudoti ir valdyti kasdieninėse gyvenimo situacijose, bet ir pažvelgė į vadovo darbą kitomis akimis. Ką naujo sužinojome mes?

D. Caruso – „Efektyvus lyderis supranta emocijų reikšmę“

Svarbiausiu konferencijos svečiu tapo emocinio intelekto ekspertas, Jeilio universiteto psichologijos fakulteto mokslinis bendradarbis, knygos „Emociškai intelektualus vadovas“ (The emotionally intelligent manager) bendraautorius David. R. Caruso. Žaismingomis užduotimis išjudinęs net ir apatiškiausius žiūrovus charizmatiškas vyras bandė paaiškinti, kodėl emocijos vaidina didelį vaidmenį ne tik asmeniniame, bet ir profesiniame gyvenime. „Įvertinkite savo emocijas ir energiją, ir jas pažymėkite specialioje nuotaikų matuoklio schemoje“, - specialistas pradėjo konferenciją. „Ar tai, kaip jūs dabar jaučiatės turi daro įtaką jūsų veiksmams? Mąstymui?“. Nuskambėjęs teigiamas atsakymas vienu žingsniu priartino dalyvius emocinio intelekto supratimo link. „Emocijos talpina informaciją apie žmones ir juos supantį pasaulį. Jos nėra atsitiktinės ar, kaip buvo teigiama vadybos ekspertų, nereikalinga kliūtis racionaliems sprendimams priimti. Emocijos kyla dėl poreikių ir kitų individui svarbių priežasčių. Jos nukreipia dėmesį ir mąstymą konkrečia kryptimi, paruošia veiksmui, motyvuoja tam tikrą elgesį, padeda įveikti sunkumus ir kovoti pasaulyje. „Emocijos teikia mums informaciją ir teikia energijos“ ¬– emocijų reikšmę pabrėžė D. R. Caruso.
Kokios tos emocijos? Psichologai išskiria šešias pagrindines emocijas, iš kurių susideda visos kitos sudėtingesnės emocijos: džiaugsmas (išgyvename, kai gauname kažką naudingo), liūdesys (kai prarandame kažką svarbaus); nuostaba (kai įvyksta kažkas netikėto); baimė (kai jaučiame galimą grėsmę); pyktis (kai kažkas trukdo pasiekti norimą tikslą ar kažką iš mūsų atima); pasibjaurėjimas (kai pažeidžiamos taisyklės). Šios emocijos visiems individams turi universalią reikšmę. Žmonės iš skirtingų kultūrų supranta, kai asmuo džiaugiasi, liūdi ar pyksta. Tačiau tai, kokias emocijas įvairiose kultūrose ar net organizacijose priimta rodyti viešai, skiriasi. Pavyzdžiui, rodyti blogą nuotaiką aptarnaujant klientą nevalia, todėl aptarnavimo sferoje dirbantys darbuotojai specialiai mokomi šypsotis, kad ir kas benutiktų. Tačiau, tyrimų duomenimis, JAV darbuotojai dažniausiai reiškia organizacijose ne džiaugsmą (19 proc.), bet pyktį (53 proc.)! Kodėl? Pyktis atrodo profesionaliau, be to, iškart visiems aišku, kas čia yra viršesnis! Tuo tarpu džiaugsmas subjektyviai susijęs su žemesniu statusu, pramogomis, nerimtumu. „Tačiau, kuri iš šių emocijų yra reikalingesnė darbe?“ – retoriškai klausia D. Caruso.
Ch. Darvin dar 1872 m. pirmasis prabilo, kad emocijų kilmė yra gyvuliška, o jų išraiška - tai reakcija, kažkada turėjusi prisitaikomąją reikšmę, kuri padėjo mums apsiginti nuo įvairių grėsmių ir išgyventi. Ši prisitaikomoji reikšmė išliko ir šių dienų visuomenėje. Emocijos vis dar padeda žmonėms adaptuotis, – tęsė psichologas. Pavyzdžiui, paimkime baimės emociją, kuri vaidina didelį vaidmenį žmonių gyvenime. Kai dėl kažko jaudinamės, mes imamės priemonių šiai baimei įveikti. Ši emocija taip pat gali žmogų paralyžiuoti ir užkirsti jam kelią pasiekti numatytus tikslus: bijodami būti atstumtais mes vengiame santykių, bijodami nesėkmės mes atidedame darbus. Emociškai intelektualus vadovas turėtų integruoti emocijas ir mąstymą ir pasukti jas adaptyvia ir produktyvia linkme. Pavyzdžiui, nesėkmės baimė gali motyvuoti žmogų atkreipti dėmesį į tuos dalykus, kurie yra svarbūs: jaudinimasis prieš svarbų pristatymą gali signalizuoti, kad mums reikia dar padirbėti; nerimas prieš susirinkimą gali motyvuoti dar kartą peržvelgti užrašus ir geriau pasiruošti. Taigi emocijos nukreipia mūsų elgesį reikiama kryptimi. Emocijos taip pat susijusios su veiksmu. Pavyzdžiui, jūs esate piktas, kad kolegos nepasirodė jūsų sušauktame pasitarime. Šis jų poelgis yra kliūtis jūsų kelyje. Vietoj to, kad imtumėtės fizinės jėgos prieš kolegas, jūs galite išreikšti savo nepasitenkinimą ir taip gauti jų pagalbą. Kai darbuotojai jaučiasi laimingi įvykdę svarbų projektą, ši emocija skatina juos ir toliau taip sėkmingai dirbti. Taigi skirtingos emocijos skirtingai motyvuoja mūsų elgesį: baimė signalizuoja, kad yra grėsmė – reikia bėgti; pyktis signalizuoja, kad reikia kovoti; liūdesys signalizuoja, kad mums reikia pagalbos; pasišlykštėjimas – „nevalgyk, nes tai – nuodai“; susidomėjimas – pasižvalgykime ir patyrinėkime; nuostaba – būk atsargus, atkreipk dėmesį; priėmimas – būk su grupe; džiaugsmas – bendradarbiaukime. Emocijos yra automatiškai signalizuoja mums apie žmones, socialines situacijas ir sąveikas. Kita vertus, jos signalizuoja aplinkiniams apie mus. Kai mes pykstame, mes signalizuojame kitiems, kad jie geriau slėptųsi, arba ruoštųsi kovai. Kai šypsomės – mes signalizuojame, kad mūsų poreikiai patenkinti, kad esame nusiteikę bendrauti ir dalintis. Mes tarsi kviečiame: „Eikite arčiau prie manęs!“. Priklausomai nuo mūsų pačių patiriamų emocijų aplink mus susiburia žmonės, arba mes juos nesąmoningai atstumiame. Emocinė išraiška greta verbalinio žmonių bendravimo, yra svarbiausia priemonė, padedanti žmonėms reguliuoti tarpusavio veiksmus. „Tai turėtų žinoti kiekvienas efektyvus lyderis“ – pabrėžtinai kalbėjo ilgalaikę verslo konsultavimo praktiką turintis D. Caruso.
Emocijos įtakoja ir žmonių darbo kokybę. Tai – normalu, ir kartais netgi pageidaujama. Pavyzdžiui, emocijos sporte motyvuoja žaidėjus nugalėti. Tačiau kaip yra darbuose, kuriuose vertinama logika? Be abejo, priimant svarbius analitinius sprendimus, emocijoms nėra vietos. Tačiau Alice Isen tyrimai rodo, kad net fizikai dirbdami loginius darbus pakeičia galvojimo būdą bei sprendimus priklausomai nuo nuotaikos. Jokie sprendimai nepriimami be emocijų. Atlikti neurologiniai tyrimai rodo, kad racionalūs sprendimai nepriimami be emocijų, todėl darant efektyvius sprendimus svarbu integruoti mąstymą ir emocijas. Vis dėlto lyderis turi mokėti atskirti emocijas nuo nuotaikų. Nuotaika tęsiasi ilgesnį laiko tarpą, dažnai kyla dėl neaiškių priežasčių ir daug priklauso nuo kūno cheminių reakcijų. Būtent būdami blogos nuotaikos, dažnai pridarome klaidingų žingsnių. Atskirti emocijas nuo nuotaikos nėra lengva – tai reikalauja įgūdžių, žinių ir praktikos.
Skirtingos emocijos nukreipia mąstymą skirtingomis linkmėmis. Teigiamos emocijos atveria kelią tyrinėjimams ir atradimams. Jos praplečia mūsų mąstymą, padeda generuoti naujas idėjas, skatina pažvelgti į naujas galimybes. Teigiamos emocijos dėka mes nebijome būti kitokiais, kurti naujus kūrybiškus sprendimus. Jos stiprina socialinius ryšius, padeda atsigauti po negatyvių įvykių (tyrimai rodo, kad žiūrovai, nusišypsoję po liūdno filmo, lengviau atsigauna).
Negatyvių emocijų dažnai vengiame. Tačiau ir jos kartais būna naudingos nukreipiant mūsų mąstymą tinkama kryptimi. Būdami neigiamos nuotaikos mes geriau susikoncentruojame, lengviau pastebime ir analizuojame detales. Jos susiaurina mūsų dėmesį ir mąstymą ir motyvuoja elgtis tam tikru būdu. Mes neturime bijoti neigiamų emocijų – kartais tiesiog reikia kovoti. Vadovas neturi vengti konfliktų ir stengtis padaryti visus darbuotojus laimingus. Vadovavimas turi būti efektyvus, o efektyvumas reikalauja skirtingų emocijų.


E. Dereškevičiūtė – „skirtingai įprasmindami įvykius jaučiamės skirtingai“

Audringą D. Caruso pasirodymą papildė psichologijos daktarė Edita Dereškevičiūtė. „Ne tik emocijos įtakoja mąstymą ir sprendimus, bet ir mąstymas įtakoja emocijas“, – teigė Žmogaus studijų centro mokymo padalinio vadovė. Neurologiniai tyrimai rodo, kad egzistuoja 2 emocijų keliai. I-asis kelias: gumburas – migdolinis kūnas (limbinė sistema), kurio greitis 0,012 sek. Šio kelio funkcija – kiek galima greičiau įspėti ir paruošti reakcijai kovoti arba bėgti. Eksperimentiškai įrodyta, kad anatomine prasme emocinė sistema gali veikti be naujosios smegenų žievės, t.y. be sąmoningo įsikišimo. Šis kelias paaiškina spontaniškas žmogaus reakcijas ir emocijų įtaką elgesiui, mąstymui.
Tačiau tuo pat metu veikia ir kitas, II-asis emocijų kelias: gumburas – naujoji smegenų žievė –
limbinė sistema (t.y., regos, klausos ir kiti jutimo organai perduoda informaciją į gumburą, iš ten jie siunčiami į jutimus apdorojančias naujosios smegenų žievės sritis, ten jie virsta suvokiniais, kurie turi žmonėms skirtingą emocinę reikšmę; tik po to aktyvuojama limbinė sistema ir gaunamas emocinis atsakas). Šio kelio greitis - 0,024 sek., funkcija – įvertinti ir pasirinkti tinkamą reakciją. Antrasis kelias paaiškina mąstymo poveikį emocijoms ir gebėjimą jas „programuoti“: pirmiausiai eina įvykio suvokimas ir įprasminimas, vėliau – jausmai.
„Skirtingi žmonės skirtingai suvokia tuos pačius įvykius, taigi ir jaučiasi skirtingai“, - teigė Edita. Pavyzdžiui, jūs pasikviečia jūsų bosas ir sako „Jūsų sprendimai – netinkami ir pastangos –nepakankamos“. Galimos skirtingos šios situacijos interpretacijos ir atitinkamai, su interpretacija susiję jausmai, veiksmai ir pasekmės: 1) jei jūs galvosite, kad esate nieko vertas, nevykėlis, – tikėtina, kad jausite nerimą, liūdesį, nesiimsite jokių veiksmų situacijai pakeisti ir galiausiai pasiduosite 2) jei jūs galvosite, kad vadovas eilinį kartą jus nepagrįstai užsipuolė, – tikėtina, kad jausite pyktį ar net įtūžį, išsakysite bosui į akis „visą tiesą“, ką apie jį manote, ir galiausiai būsite atleistas pan. Situacijos interpretacija priklauso nuo ydingų nuostatų ir mąstymo klaidų.
Pasak D. Burns, mąstymo klaidos būna įvairios:
• Perdėtas apibendrinimas – polinkis matyti tik juodas ir baltas spalvas. Vietoj to, kad įvertintume nesėkmės dalį ir tai, kas padaryta gerai, žmogus linkęs visa, kas gera, neigti. Jei darbe kas nors nepasisekė, žmogus tai suvokia kaip visišką nesėkmę, t.y. pagal vieną atvejį apibendrinamas visas patyrimas. Pavyzdžiui, „mane visi skriaudžia“, „visi klientai yra pikti“.
• Skubotos išvados – daromos neigiamos išvados apie įvykį, nors nėra pakankamai duomenų patikrinti jos teisingumui:
a) minčių skaitymas. Manote, jog kitas žmogus Jus vertina neigiamai ir nebandote
patikrinti savo išvados. Pavyzdžiui, „aš žinau, kad jis apie mane blogai galvoja“;
b) ateities numatymas. Manote, jog viskas baigsis blogai ir esate tuo įsitikinęs taip, tarsi Jūsų pranašystė jau išsipildė. Pavyzdžiui, „mane nušvilps, aš neišlaikysiu egzamino“.
• Katastrofizavimas ir nuvertinimas – jūs pervertinate jums nepalankių įvykių svarbą ir nuvertinate savo galimybes, sugebėjimus. Pavyzdžiui, „klaida – katastrofa, visi sužinos („dangus griūna“); „aš nesugebėsiu atstatyti savo gero vardo“.
• Mąstymas kategorijomis – žmogus grindžia savo veiklą santykių kategorijomis „turiu“, „privalau“, nors iš tikrųjų tokių įsipareigojimų niekada neprisiėmė. Kiekviena nesėkmė jam kelia kaltės jausmą. Adresuodami „turi“, „privalai“ kitiems asmenims, nuolat jaučiame nepasitenkinimą, nusivylimą, pyktį.
• Etikečių klijavimas kai kažkas nepavyko – „nevykėlis“, „manęs neišgirdo, nes yra kurčias“ ir pan. Etiketės priskyrimas sau ar kitam asmeniui trukdo matyti kitas, pozityvias savybes, veiklos aspektus.
• Personalizavimas – jaučiate, kad esate susijęs ar kaltas dėl kokio nors išorinio įvykio, nors iš tikrųjų nesate už jį atsakingas.

„Mąstymo klaidas ir iracionalias minti galima išmokti kontroliuoti“, - tęsė Edita. Prisiminkime pavyzdį apie boso neteisingą įvertinimą. Kaip pirmuosius du atvejus „Aš nieko nesugebu. Mane atleis...“ ir „mane nepagrįstai užsipuolė“ galima pasukti kitu kampu? Jei jūs galvosite, kad boso kritika – tai gera galimybė ištaisyti savo klaidas ir išmokti naujų dalykų, tikėtina, kad jausitės ramūs ir saugūs, aiškinsitės, ką padarėte netinkamai, konstruktyviai aptarsite su vadovu darbo problemas ir galimus sprendimus. „Šiandieniniame pasaulyje emocijų kontrolė, o ne leidimas emocijoms kontroliuoti mus, yra naudinga mūsų sveikatai, karjerai verslui“ – nuotaikingą pasirodymą užbaigė psichologė.

G. Chomentauskas – „vadovo darbas aukščiausios rizikos grupė“

„Esate vadovas? Sveiki atvykę į pragarą“ ¬– pristatymą apie vadovavimo streso pasekmes pradėjo Žmogaus studijų centro prezidentas dr. Gintaras Chomentauskas. „Jaučiatės energingi ir laimingi? Šios konferencijos gale tikriausiai jūsų nuotaika tikriausiai pasikeis į blogą“ – juokaudamas psichologas dalyvių dėmesį bandė atkreipti į lyderio darbo rimtumą. „Vadovas, kuris nemato savo padėties išskirtinumo ir nesiima adekvačių priemonių gyventi normalų gyvenimą – negyvena“, - teigė psichologijos daktaras. „Padirbėjus vadovu 10 metų ne tik pradedi vadovauti visiems žmonėms, bet ir vietoj to, kad mokėtumei baudą už viršytą greitį liepi kelių eismo policininkui rašyti pasiaiškinimą“, tarsi savo vadovavimo patirtimi dalinosi Gintaras. Iš tiesų, vadovo darbas itin sudėtingas – kasdien susiduriama su mažomis ir didelėmis krizėmis, nuolat priiminėjami rizikingi ir nemalonūs sprendimai, prisiimama atsakomybė ne tik už save kaip vadovą, bet ir už įmonėje dirbančius darbuotojus, nesibaigiantis darbo laikas ir ...rezultatai, rezultatai, rezultatai.
R. Boyatzio citata „lyderio vaidmuo – chroniškas stresas su periodiniais stipraus streso momentais“ ciniškai iliustravo vadovo „patrauklų darbą“. Vadovui, kuris neatkreipia dėmesio į tai, kas su juo vyksta, rezultatai ilgainiui tampa svarbiau už jį patį, už jo jausmus. Jis tampa irzlus, pavargęs, dažnai išgeria, o kad pasijustų gyvas, aštrių pojūčių ieško įvairiose rizikingose veiklose – šoka su parašiutu, nežmonišku greičiu važinėja motociklu ir pan. Vadovas, kuris gyvenimą paaukoja darbui, ne tik būna nedarnoje su savimi, bet ir su aplinkiniais, sunkiau supranta savo poelgius, neužjaučia darbuotojų, kelia reikalavimus, praranda gilų, emocinį santykį su kitais. Atsiradusi nedarna su realybe pradeda blokuoti kūrybiškus verslo sprendimus, jie tampa primityvūs, o svarbiausiu tikslu dirbant su tiekėjais tampa derėjimasis ir geriausios kainos išmušimas. Bendradarbiavimas praranda prasmę, konkurentų įveikimas tampa stipriausiąja varomąja jėga. „Tačiau yra šansų viso to išvengti“ – įkvepia viltį susirinkusiesiems vadovams dr.Gintaras Chomentauskas. Pirmas žingsnis ¬– suprasti, kad esi disbalanse. Antrasis: giliau pajausti kokius signalus siunčia tau kūnas, suvokti save ir savo jausmus bei jų priežastis, pasinaudoti emocijų teikiama informacija keičiant elgesį ir mąstymą, įgyti didesnę savikontrolę, bei suteikti gyvenimui kryptį ir optimizmą.